500 GRAMŲ LAISVĖS: SKOLA, TAPUSI MANO KŪNU
Sėdžiu Prahoje, ant ledinių Rygrovo sodų parko laiptų. Prieš mane – milijono vertas vaizdas. Tačiau rankose laikau šį tą geresnio: sunkią raudoną „Lemberg“ prekės ženklo skardinę. 500 gramų raudonųjų ikrų. Mano pusryčiai. Mano kuras. Mano protestas. Daugelis žiūri į mane ir mato atletą, kemšantį delikatesą ant paprasto medinio suolo. Jie nežino, kad šis duonos gabalas, gausiai perteptas sviestu ir padengtas vokiškais ikrais, turi ypatingą poskonį – laisvės skonį. Sistemos akyse aš esu niekas. Nulis. Šešėlis registruose. Štai jau dešimt metų antstoliai bando išieškoti 13 500 eurų skolą. Dešimt metų jie naršo po mano tuščias sąskaitas, ieškodami bent kruopelės turto, kurį būtų galima areštuoti, paimti ar parduoti. Bet jie ieško ne ten. Jie ieško skaičių, kol aš visą savo kapitalą investuoju į save patį. Mano turtas – tai mano raumenų masė po treniruotės. Mano turtas – ši akimirka Prahoje. Mano turtas – tie 130 gramų baltymų, kurie po pusvalandžio taps mano kūno dalimi. To neįmanoma konfi...