Pagrindinės priežastys, kodėl žmonės lieka toksiškose, mažai apmokamose darbo vietose:
1. „Saugus“ skurdas prieš „rizikingą“ sėkmę
Daugeliui žmonių nežinomybės baimė yra stipresnė už norą uždirbti daugiau.
Status quo šališkumas: Žmogus žino, kad jo dabartinis darbas yra blogas, bet jis bent jau yra „pažįstamas blogis“.
Saugumo iliuzija: Mažas, bet reguliarus atlygis sukuria klaidingą saugumo pojūtį, o aukštas atlygis už efektyvumą dažnai siejamas su didesne atsakomybe, konkurencija ir baime „nesusitvarkyti“.
2. Savivertės ir „aukos“ mentaliteto spąstai
Ilgą laiką dirbant prastomis sąlygomis, pasikeičia žmogaus savivoka:
Išmoktas bejėgiškumas: Jei žmogus aplinkoje mato tik sunkiai dirbančius ir mažai uždirbančius, jis pradeda tikėti, kad „toks gyvenimas“ ir kitaip būti negali.
Kančios romantizavimas: Mūsų kultūroje vis dar gajus mitas, kad tik „juodas“, fiziškai sekinantis darbas yra „tikras“ darbas. Efektyvumas ir protinis darbas dažnai klaidingai interpretuojami kaip „tinginiavimas“.
3. Kognityvinis disonansas (Sunkumų pateisinimas)
Jei žmogus 10 metų paaukojo sunkiam darbui, jam labai sunku pripažinti, kad tai buvo klaida.
Užuot pripažinęs, kad yra geresnių būdų, jis pradeda nuvertinti tuos geresnius būdus („ten tik vagys“, „ten reikia pažinčių“, „ten nėra stabilumo“). Tai gynybinė reakcija, sauganti psichiką nuo supratimo, kad laikas buvo švaistomas veltui.
4. Energijos ir laiko deficitas
Skamba paradoksaliai, bet skurdas atima resursus išlipti iš skurdo:
Kai dirbi 12 valandų per parą už minimumą, tavo smegenys veikia „išgyvenimo režimu“.
5. Aplinkos spaudimas
Žmogus yra socialinė būtybė. Jei visa darbininko aplinka (draugai, šeima) gyvena tame pačiame „šūde“, bandymas iš jo išlipti vertinamas kaip išdavystė ar „pasikėlimas“. „Rožių kvapo“ atmetimas dažnai yra baimė būti išstumtam iš savo socialinio rato.
Komentarai
Rašyti komentarą